Dienos video

Rudenišką sekmadienio popietę Milda stovėjo virtuvėje ir žvilgčiojo į telefoną, laukdama, kol verdamas vanduo užvirs kavai. Jos pirštai automatiškai slankiojo per Instagram „stories“, sustodami prie draugės kelionės nuotraukos Balio saloje, kuria ta pasidalijo prieš dvi valandas. „Turi pamatyti!“ – parašė draugei ir pasiuntė ekrano nuotrauką per žinutę.

– Mildut, ar gali man parodyti, kaip tie Facebook’ai veikia? – senelės Onos balsas nutraukė ją nuo telefono. Septyniasdešimtmetė moteris sėdėjo prie stalo su nauju išmaniuoju telefonu rankose, kurį sūnus jai nupirko prieš savaitę. Ant ekrano dar tebekabojo plastikinė apsauginė plėvelė.

Milda atidėjo telefoną ir atsisėdo šalia senelės. Štai ji vėl – ta amžinoji atsakomybė X kartos atstovei tapti šeimos technologijų vertėja. Trisdešimt trejų metų Milda gimė 1992-aisiais, tos kartos pradžioje, kai pasaulis dar gyveno be nuolatinio interneto ryšio, o telefonai turėjo antenėles ir tarnavo tik skambučiams.

– Senele, Facebook’as yra vienas, ne daugiskaita, – šypsodamasi pataisė Milda. – Ir dabar jau nebemadinga jį naudoti. Mano draugai dažniau Instagram’e būna.

– Tai kam man tas Facebook’as reikalingas, jei jūs jo nenaudojat? – senelė Ona sumišo dar labiau.

– Na, jūsų draugės ten yra, – Milda bandė paaiškinti. – Mama taip pat. O Instagram’e daugiau mūsų kartos žmonių. O dar yra TikTok, kur jaunimas…

– Sustok, sustok, – senelė pakėlė ranką. – Man užtenka vieno to Feisbuko. Nežinau, kaip jūs su tom visom programom spėjat. Aš savo amžiuje viską išmokau per praktiką – virėja, siuvėja, austi. Dabar viskas tik per tuos ekranus.

Milda žiūrėjo į senelės raukšlėtas rankas, laikančias blizgantį telefoną, ir suprato – čia ne apie gebėjimą mokytis. Senelė Ona savo gyvenime valdė traktorių, išaugino tris vaikus, perėjo per sovietmečio deficitą ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ji tikrai sugeba mokytis. Bet technologijos jai atėjo kaip svetima kalba, kurią reikia išmokti subrendus, kai galvoje jau susiklosčiusi visa kita pasaulėžiūra.

– Žinai, senele, tau ir nereikia visko mokėti, – tarė Milda. – Užtenka vieno Facebook’o, kad galėtum susirašinėti su draugėmis ir matyti anūkų nuotraukas.

Būtent tuo momentu į virtuvę įsiveržė Mildos dukra Austėja – dvylikos metų energijos gumulėlis su belaidėmis ausinėmis ausyse. Ji nė nepakėlusi akių nuo telefono nuėjo tiesiai prie šaldytuvo.

– Mama, ar matei Gretos video? Ji tokį juokingą „trendą“ padarė! – Austėja kvatojosi, žiūrėdama į ekraną.

– Austėja, ausines išsitrauk, kai kalbi, – Milda automatiškai pastebėjo.

– Ale aš tik vieną dabar klausausi, – mergaitė gynėsi, bet vis tiek išsitraukė vieną ausinę. – Prosenele, ką tu darai su telefonu?

– Bandom prisijaukinti, – senelė Ona atsakė su šypsena. – Tavo mama mane moko.

Austėja priėjo arčiau ir greitai peržvelgė senelės telefoną.

– O, čia paprasta! Žiūrėk, atsidaro čia, įvedi duomenis, patvirtini ir ready! – jos pirštai žaibu sklandė per ekraną, per kelias sekundes padarydami tai, ką Milda planavo aiškinti dešimt minučių.

– Palauk, palauk, kaip tu tai padarei? – senelė Ona net nespėjo suprasti.

– Aš tau parodysiu lėčiau, Austėja, – Milda perėmė iniciatyvą. – Senelei reikia matyti kiekvieną žingsnį.

Štai jos trys – trys kartos viename kambaryje, trys visiškai skirtingi santykiai su technologijomis. Senelė Ona, gimusi dar prieškariu, matė pasaulį, kuriame ryšys su žmonėmis reiškė laiškus ir telegramas. Milda, užaugusi tarp analoginio ir skaitmeninio pasaulio – ji dar prisimena kasetes, disketes ir pirmąsias SMS žinutes. O Austėja niekada nežinojo pasaulio be „wi-fi“.

– Žinai, kas įdomiausia? – Milda kalbėjo, palaipsniui rodydama senelei, kaip kurti Facebook paskyrą. – Mes, X karta, esame tarsi tiltai. Mokame gyventi abiejuose pasauliuose. Prisimename, kaip buvo be interneto, bet dabar jau nebegalime be jo.

– O aš net neįsivaizduoju gyvenimo be telefono! – Austėja įsiterpė. – Kaip jūs ten bendraudavot su draugais?

– Susitardavom konkrečiu laiku ir vietoje, ir tiesiog ateidavom, – Milda prisiminė. – Jei kas nepasirodydavo, tai jau buvo blogai. Negalėjai tiesiog parašyti „vėluoju 5 min.“

– Keista, – Austėja papurtė galvą.

Senelė Ona klausėsi tylėdama, stebėdama, kaip jos anūkė ir proanūkė diskutuoja apie dalykus, kurie jai atrodo kaip mokslinė fantastika. Ji prisiminė savo jaunystę, kai naujausia technologija buvo radijas, o vėliau – televizorius. Tie pokyčiai vyko pamažu, per dešimtmečius. Dabar viskas keičiasi per metus, net per mėnesius.

– Žinot, kodėl man sunku? – staiga prabilo senelė. – Ne todėl, kad nesuprantu mygtukų. Aš savo gyvenime išmokau daug sudėtingesnių dalykų. Bet man neatrodo, kad man to reikia. Aš puikiai gyvenu be to viso. O jūs… jums tai kaip oras. Jūs net nepastebit, kaip naudojat.

Tai buvo tiesa. Milda pastebėjo, kad ji pati per šį pokalbį jau kelis kartus instinktyviai patikrino telefoną. Austėjai telefono nenaudoti buvo tiesiog neįmanoma – jis buvo jos pratęsimas, jos ryšys su pasauliu, jos tapatybės dalis.

– Bet tu nori išmokti, senele? – paklausė Milda.

– Noriu bent tiek, kad galėčiau matyti jūsų nuotraukas ir parašyti žinutę, kai pasiilgstu, – senelė nusišypsojo. – O visą tą kitą – „stories“, „trendus“ – paliksiu jums, jauniesiems.

Austėja pasiėmė senelės telefoną ir pradėjo rodyti, kaip veikia kamera, kaip daryti nuotraukas, kaip jas siųsti. Jos paaiškinimas buvo chaotiškas, pilnas žargono, kurio senelė nesuprato, bet juntama buvo tikra pagarba ir kantrybė. Z kartos vaikams technologijos nebuvo kažkas, ko reikia bijoti ar į ką žiūrėti su nuostaba – tai tiesiog įrankis, natūralus kaip pieštukas ar knyga ankstesnėms kartoms.

– Žinai, Austėja, – tarė Milda, – kai aš buvau tavo amžiaus, mes dar turėjom slaptažodžius kompiuteriui. Tu dabar atidarai telefoną veidu ar pirštu.

– Taip keista! – mergaitė nusijuokė. – Kodėl jūs nenaudojot veido atpažinimo?

– Nes jo nebuvo! – Milda ir senelė Ona kartu nusijuokė.

Tas juokas sujungė jas – supratimas, kad kiekviena karta turi savo normalybę, savo „kaip buvo visada“. Senelei normalybė buvo pasaulis be telefonų. Mildai – pasaulis, kuriame technologijos atėjo, bet dar galėjai gyventi ir be jų. Austėjai – pasaulis, kuriame technologijos tiesiog yra, kaip vanduo ar elektra.

– Gerai, manau, šiai dienai užtenka, – senelė Ona atidėjo telefoną. – Galva jau svaigsta nuo tų visų mygtukų.

Milda suprato – nėra tokio dalyko kaip „tiesiog nesupranta technologijų“. Skirtumas ne gebėjimuose, o motyvacijoje ir kontekste. Senelė mokėsi ne todėl, kad technologijos ją žavi, o todėl, kad nori likti susijusi su šeima. Milda naudoja technologijas, nes jos palengvina gyvenimą ir darbą. Austėja net negalvoja apie technologijas kaip apie atskirą dalyką – jos tiesiog yra jos pasaulio dalis.

Tą vakarą, gulėdama lovoje, Milda pasiėmė telefoną pasitikrinti paskutinį kartą prieš miegą – seniai įsišaknijęs įprotis. Ji pamatė senelės Onos pirmąją kada nors išsiųstą Facebook žinutę: „Milda, labas vakaras, ar gavai?“ Be skyrybos ženklų, be emodžių, bet su tokia šiluma, kuri jokioje technologijoje netelpa.

Ji nusišypsojo ir atsakė. Trys kartos, trys pasauliai, vienas ryšys.